Galim pykti ant žmonijos, bet juk patys esame žmonijos dalis, tad nekeiksnodami, galime bandyti kurti geresnį rytojų, patys keisti gamtą į geresnę pusę, bent jau pasistengti. Juk keistis reikia pradėti nuo savęs.
Labai dažn ai dabar gamtą pažįstame iš televizijos įrašų ar knygų. Tačiau ko vertos šitos žinios? Juk taip gera prisiliesti, įkvėpti, užuosti, pajusti, pamatyti...ir suprasti, kad visa tai tikra, o neparodyta per televizorių. Juk esame gamtos vaikai ir mūsų vieta kuo arčiau jos, o mes taip retai apie tai prisimename. Slepiamės nuo per didelio šalčio, karštis mums irgi netinka, bėgame, netgi nuo maloniausio pavasarinio lietaus...bet juk tik reikia ištiesti ranką ir prisiliesti prie visai šalia esančios gamtos. Užmirštame, kad ne mažiau svarbu, yra stengtis sugyventi su gamta, nes jau dabar matome kokių pasekmių sulauksime. Abejingumas gamtai rodo mūsų visuomenės kultūros, atsakomybės ir sąmoningumo stoką.
Tik sugebėdami vertinti savo valstybę ir tautą, savo bendruomenę ir, žinoma, save, kaip nedalomą gamtos visumą, mes galėsime sau ramiai pasakyti, jog gyvename. Gyvename taip, kad ir po mūsų tęstųsi didinga gamtos ir žmogaus istorija.
|